Gimiau Anykščių rajone 1949 metais, prie ramios, gražios Šventosios upės. Čia basa bėgiojau pievomis ir pyniau pienių vainikus, čia sutikau pirmąją meilę. Ji atėjo netikėtai - lyg baltas angelas didelėmis baltomis akimis, kvepiantis jazminais ir vėju.

Tai - mano Tėviškė. Čia prisiliesdavau prie paukščio sparno, pievoje gulėdama ir žiūrėdama į dangų.

Galbūt čia mano siela atidėdavo kraitį kūrybiniams gyvenimo pamatams giliai į kertelę.

Savo Tėviškę sapnuoju šiandien - tvenkinius apsnigtais ievų žiedais. Šalia dideli medžiai. O viršūnėje – lizde, kalena gandrai. Viso to pamiršti negalima.

Esu tautodailininkė – keramikė. Kurti pradėjau pavėluotai 1998 metais, kai pradėjau dirbti neįgaliųjų dienos centre, dailės studijoje, o 1999 metais išvykau į stažuotę Danijoje Limfiordsskoleu centrą, kur ir buvo padėti pamatai šuoliui į kūrybą. Išmokau daug įvairiausių kūrybinių metodikų, technikų įvairovės. Grįžusi į Lietuvą išvysčiau koliažų gaminimą su neįgaliaisiais. Kai kurias asambliažų, kaukių gaminimo technikas sukūriau pati. Taip pat privačiai mokiausi tapybos ant šilko. Pas profesionalius dailininkus keramikus mokiausi molio meno pagrindų ir technologijos. Daug puikių darbų sukūrėme su neįgaliaisiais. Jie puošia Markučių dienos veiklos centrą, daromos parodos netik centro viduje, bet ir svetur. Vėliau sukūriau kūrybinę darbo programą su neįgaliaisiais žmonėmis, turinčiais kompleksinę negalę. Ši programa buvo patvirtinta Pedagoginio Universiteto edukologijos katedroje.

Mano gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, daugiau buvo spyglių. Viena auginau sūnų, varge užsigrūdinau, prašiau Dievo sveikatos, stiprybės. Jaučiausi labai vieniša. Kaip tik tada gimdavo sielos viduje mintys realizuoti save tų angelų kūryboje. Pradėjau lipdyti savo angelus, lėles. Radau savyje dar neišbarstytą, išsaugotą jausmų skaidrumą, švelnumą, liūdesį, džiaugsmą ir meilę – visą tai įpinu į angelų kūrybą. Kurdama jaučiuosi laiminga. Didelį dėmesį skiriu veido, akių formavimui, nes akys - sielos veidrodis. Suformavus akis atsiranda kontaktas, t.y. bendravimas ir pagarba sukurtai asmenybei. Pasiekus tikslą jaučiu didelį vidinį pasitenkinimą. Niekada nesustoju sukūrusi vieną darbą, norisi sukurti dar geresnį. Esu sukūrusi daug darbų, mėgstu juos dovanoti, jie keliauja po visą Pasaulį.

Esu pristačiusi penkias asmenines parodas. Šią parodą, kaip duoklę atiduodu savo Tėviškei – Anykščių rajono II – ųjų Svirnų kaimui. Parodą pavadinau „Jausmų šokis“ 2010 metai, Vilnius.